Įgyvendinant Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2020 metų veiksmų plano įgyvendinimo 1.1.5 priemonės „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ Širvintų rajono savivaldybėje buvo skelbiamas kvietimas dalyvauti konkurse. Družų kaimo bendruomenė parašė ir laimėjo projektą „Širvintų seniūnijos bendruomenių bendradarbiavimo ir partnerystės stiprinimas“.
Šio projekto metu organizuota pažintinė kelionė po Biržų kraštą.. Kelionėje dalyvavo 49 žmonės iš įvairių Širvintų seniūnijos bendruomenių.
Išvykome ankstyvą rytą: kelionė tolima, bet keliautojai linksmai nusiteikę ir pasiruošę.
Biržai pasitiko mus skendėdami rūke, lynojo. Sustojome prie Biržų pilies. Šią pilį – bastioninę tvirtovę, kunigaikštis Kristupas Radvila (1547-1603) pastatė savo Biržų žemių ir Lietuvos šiaurinio pasienio apsaugai, kaip didžiausią ir stipriausią tuo metu Lietuvoje itališko tipo bastioninę tvirtovę. Darbai pradėti 1575 m., pastatant užtvanką Apaščios ir Agluonos upių santakoje. 1586-1589 metais supilti pylimai, pastatyti reprezentaciniai rūmai, evangelikų-reformatų bažnyčia, arsenalas ir maisto sandėliai, kareivinės bei kiti pastatai. Tvirtovė ir miestas sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Tvirtovė baigta statyti 1589 m. Pilis ne kartą sudeginta, bet buvo atstatoma. Biržų pilies reprezentaciniai rūmai buvo atstatyti 1978-1988 m., juose 1988 m. įsikūrė Biržų viešoji biblioteka, o 1989 m. – Biržų krašto muziejus „Sėla“. Iš kunigaikščių Radvilų statytos nyderlandiškojo tipo Lietuvos šiaurinę sieną XVII-XVIII a. gynusios bastioninės tvirtovės komplekso be reprezentacinių rūmų buvo atstatytos dvi parakinės, tiltas, taip pat šiuo metu jau atstatytas arsenalo pastatas. Apie tai sužinojome lankydamiesi „Sėlos“ muziejuje, iš ekskursijos metu lydėjusios muziejaus gidės.
Išėjusius iš pilies mus pasitiko Biržų TVIC Turizmo ir informacijos centro) gidė, kuri papasakojo apie Biržų miestą. Apėjome Biržų pilies apsauginę zoną, praėjome pro apsauginius vartus. Pamatėmė Biržų Šv, Jono Krikštytojo bažnyčią, miesto aikštę, perejome per dirbtinį Širvenos ežerą ilgiausiu Lietuvoje pėsčiųjų tiltu per ežerą, sustojome prie Astravo dvaro, kur nusifotografavome prie žymiųjų liūtų, prie kurių fotografavosi ištisos biržiečių kartos. Deja, šiuo metu tai kopijos, o originalai sergsti Karo muziejaus prieigas.
Astravas – Biržų miesto dalis Širvėnos ežero šiauriniame krante prie Apaščios upės. 1811 m. kunigaikštis Dominykas Radvila pardavė Biržų žemes grafui Mykolui Tiškevičiui, tačiau tik 1844 m. po ilgų teisminių ginčų pirkinys buvo įteisintas Tiškevičiams. Šie sugriautos tvirtovės nebeatstatinėjo, o kitoje Širvėnos ežero pusėje įkūrė savo rezidenciją. 1862 m. Astrave grafai pastatė dviaukščius rūmus su belvederiniu bokštu. Itališkų vilų stiliaus rūmai yra viena gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų rezidencijų Lietuvoje. Rūmuose buvo dalis Tiškevičių ir Radvilų archyvo, biblioteka, kurioje buvo XV a, XVII a, knygų, archeologijos, etnografijos, dailės kolekcijos XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje išvežtos į Vilnių ir Paryžių.
Be rūmų, dvaro kompleksą sudarė arklidės, šunininko namelis, malūnas, ūkiniai pastatai, užtvanka-tiltas. Rūmus supo jaukus parkas su tvenkiniais. 1860 m. pastatytas tiltas-užtvanka, iki 1986 m. laikęs Širvėnos ežero vandenis. Prie įėjimo stovėjo du iš Sankt Peterburgo atvežti iš metalo lieti liūtai, 1938 m. kaip dovana atsidūrę Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Astravo rūmus dabar puošia cementinės liūtų kopijos. Astravo dvare 1924 m. buvo įkurta pieninė, vėliau pakulinių maišų, špagato fabrikas, o 1930 m., lininių audinių fabrikas “Siūlas”, kuris veikia ir dabar. 1956-1965 m. Astravo rūmai buvo restauruoti, sutvarkyta parko dalis, 1987 m. atstatytas dvaro sodybą ir Biržų miestą jungiantis pėsčiųjų tiltas per ežerą.
Vėliau kelias pasuko link Karvės olos. Pasakojama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Karvės Ola yra beveik apskrita, piltuviška karstinė smegduobė. Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis – apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė.. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas,
Apsilankėmė Biržų regioninio parko teritorijoje. Prie Kirkilų karstinių ežerėlių pastatytas apžvalgos bokštas, kurio forma primena kanoją arba grimztančią valtį. Bokšto aukštis – beveik 32 metrai. 30 metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės plotas – beveik 30 kvadratinių metrų. Pirmajame aukšte yra 27,75 m2 amfiteatras žmonių susibūrimams, nedideliems renginiams ar tiesiog poilsiui.
Kirkilų ežeras – ežeras šiaurės Lietuvoje, Biržų rajone, apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Biržų.
Karstiniai ežerėliai yra jauniausi Europoje, susiformavę karstinių procesų metu. Daugiausiai jų yra Kirkilų ir Drąseikių kaimuose ir jų apylinkėse. Tai nuo 30 iki 100 m ploto vandens telkiniai. Vidutinis jų gylis – nuo 0,8 iki 4,5 m. Karstiniai ežerėliai telkšo nebūtinai vienoje smegduobėje, o dažnai apjungia kelias smegduobes ar net jų grupes. Viena smegduobė gali pakartotinai įgriūti net kelis kartus, o įgriuvus gretimų smegduobių pertvaroms, susidaro sudėtingo kontūro karstiniai ežerai. Jų yra net 36.
Siūbuojantys pontoniniai tiltai nuvedė prie naujai pastatytos Garsų zonos.
Kirkiluose įsikūrusi Kirkilų kaimo bendruomenė. Užsukę čia galėjome pasivaišinti žuviene, blynais, žolelių arbata. Tai sertifikuotų tautinio paveldo produktai. Ši bendruomenė senojo maisto ruošimo amato puoselėtoja. Ypač patiko vieno malimo blynai, arba vadinami „razavi“ blynai, kurie buvo pateikti su obuolių koše ir spirgučiais. Ši bendruomenė užsiima šiuo verslu nuo 2011-ųjų metų.
Bendruomenė turi virtuvėlę ant ratų, kurioje prekiauja tautinio paveldo produktais: blynais, žuvienė, arbata, amatininkų dirbiniais, vyksta į renginius.
Bendruomenės pirmininkė Rita Trečiokaitė papasakojo apie bendruomenės veiklą, pasidalijo gerąja (ir ne tik) patirtimi, aprodė bendruomenės muziejų, kuris įsikūręs bendruomenės namuose. Pakvietėme apsilankyti pas mus, susipažinti su Širvintomis.
Vėliau užsukome į Sodeliškių dvarą, kur dalyvavome edukacinėje programoje „Grūdo kelias“ – tai pažintinė-edukacinė ekskursija autentiškoje XXa. pradžios sodyboje, kurios metu pamatėme buities rakandų, senovinių žemės dirbimo padargų. Apsilankėme vieninteliame Lietuvoje veikiančiame 1924-ųjų metų vėjo malūne. Jaukioje sodybos gryčioje sužinojome kaip mūsų senoliai kepdavo duoną. Iš paruoštos tešlos galėjome susiformuoti savo kepalėlį ir kiekvienas pajusti kepamos duonelės gardų kvapą. Kol duonelė kepė, degustavome natūralaus naminio alaus, sužinojome apie duonos kepimo ir alaus gaminimo Biržų krašte tradicijas. Išsivežėme duonkepėje kepančios duonos kvapą ir po kepalėlį ruginės duonos. Nuostabi senovinė sodyba paliko puikų įspūdį.
Kelionės pabaigoje apsilankėme Sodeliškių senovinės technikos muziejuje. Muziejuje išvydome senovinių garo traktorių, traktorių, autobusų, sunkvežimių, spec. paskirties technikos, prieškarinių, bei tarybinių automobilių, motociklų, dviračių kolekcijas, 1898-tųjų metų garinį CASE traktorių, 1929-tųjų metų Oldsmobile, 1942-tųjų Cadillac, bei prabangiąsias GAZ 13 ir GAZ 14 „Čaikas“, malūnsparnį, lėktuvą ir dar daug visokių eksponatų.
Tai jau penktoji jungtinė Širvintų seniūnijos bendruomenių kelionė po žymias Lietuvos vietas. Ši veikla leidžia ne tik pažinti Lietuvos kraštą, bet ir pajusti bendravimo džiaugsmą, galimybę pabūti kartu, pajusti bendrystės jausmą.
Dėkoju keliautojams, nepabūgusiems dulkiančio lietaus ir siaučiančio koronoviruso, dėkoju Širvintų seniūnijos bendruomenių pirmininkams, padėjusiems organizuoti keliautojus ir tikiuosi, kad tai ne paskutinė tokia kelionė, nes laukia dar daug nepažintų vietų.
Družų kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Taparauskienė
