Jau visą mėnesį laukuose karaliauja margaspalvis ruduo. Rudenį džiaugiamės spalvingais medžiais, vėsa ir lietumi… Pagaliau ir ūkininkai, vasarą plušę be atvangos, gali atsipūsti, pasidžiaugti derliumi ir savo džiaugsmu pasidalinti su kitais. Juk tik dėka darbščių rankų ant mūsų stalo netrūksta duonos, pyrago, lašinių, gardaus sūrio, saldaus medaus ir kitokių gėrybių. Rugsėjo 28 dieną Širvintose šurmuliavo rudens šventė „Derliaus kraitė“.

„Derliaus kraitės“ širvintiškiai kasmet laukia, kviečiasi į šią šventę svečių, nes yra tikri – organizatoriai, išradingos seniūnijų bendruomenės, ir vėl nustebins kūrybingumu ir dosnumu. Juk tai – Rudens šventė.

Rudens šventė prasidėjo spalvinga ir ratuota rajono seniūnijų eisena.

Priekyje kolonos karietą „keravojo“ kernaviškiai.

Po jų mini karietoje važiavo alioniškiai. Tiesa, dauguma netilpo, todėl pasidabinę lapais apkritusiais, nuo to dar puošniau atrodančiais apsiaustais, keliavo pėsčiomis.

Pasipylė geltonos su juodais dryžiais didelės, vidutinės ir visai mažos bitutės iš Čiobiškio. Jos nė kiek nesipyko su šalia keliaujančia meška, kurios gėlėmis papuoštame karutyje gulėjo medaus statinė.

Gelvoniškiai nešė žolėmis ir linais nuo galvos iki kojų padabintą ratą, vaizduojantį besikeičiantį gamtos ciklą. Tame cikle vietos rado ir Rudens šventė.

Jauniūniškiai taip pat turėjo ir arklį, ir vežimą. Arklys, nors ir turėjo tikras keturias kojas, tačiau jo galva buvo… garantuotai netikra. Tikros dvi galvos slėpėsi po audeklu (arklio pilve), iš kurių antrajai buvo ne pyragai, mat ji nieko aplinkui nematė. Galimai nieko nematė ir pirmoji galva, nes šalimais einantis vyriškis labai keistai tampė arklio vadeles.

Musninkiečių eisenos priekyje riedėjo toli gražu ne vaikiškas triratis. Įdomi jo konstrukcija – priekyje didžiulis metalinis ratas, o gale du miniatiūriniai ratukai. Gėlėmis išpuoštu dviračiu važiavo balta skrybėle pasidabinęs ponas, ant kaklo užsikabinęs sieninį laikrodį, kurio rodyklės rodė pusę dviejų, nors šalia einančios taip pat su balta skrybėle pasipuošusios ponios laikrodis rodė be dvidešimt trys. Iš paskos keliavo dainininkai ir muzikantai, iš kurių vienas, drumsdamas ramybę, garsiai daužė lėkštes. Kaip kitaip, juk – Rudens šventė!