Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 13 d. laikraščio „Širvis“ 36-ame šių metų numeryje.

Družų krašto bendruomenės organizuotame kraštiečių susitikime Janina Jankauskienė į sceną lipo tris kartus. Kaskart vis kitokia, vos atpažįstama. Savo ausimis girdėjau, kaip išėjus jai trečią kartą, vienas žiūrovų paklausė: „O čia dar kas tokia?“ Jo kaimynas tik pečiais gūžtelėjo, atseit, nežinau, nepažįstu. Trys pasirodymai, trys visiškai skirtingi personažai. Ne tik išvaizda, bet ir balsu, judesiais. Tikra persikūnijimo meistrė, linksmų plaučių moteris, sugebanti kiekvieną prajuokinti. Bet Janinos gyvenime yra ne tik humoristiniai personažai. Kas slepiasi po linksmuolės kauke?

Susitikome su J. Jankauskiene Vileikiškių bendruomenės namuose, čia ji ruošėsi edukacinei popietei „Vasaros mozaika“. Kiekvienas norintis galės išmokti pasidaryti floristinių atvirukų iš džiovintų augalų. Poilsio minutę prisėdom trumpam pokalbiui.

– Kiek žinau, esate Širvintų kultūros centro Vileikiškių filialo vedėja. Seniai dirbate šį darbą?

– Kaip čia pasakius… Nors ir sakoma, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi, aš tai padariau jau trečią kartą. Vadinasi, ne visos patarlės yra teisingos, – kvatojasi Janina.

– Ar jūsų specialybė susijusi su kultūros renginiais?

– Mano specialybė, pagal kurią neilgai dirbau, yra drabužių modeliuotoja ir konstruktorė. Dabar turbūt vadinčiausi dizainere.

– Kaip pasirinkote tokią specialybę?

– Šiokių tokių meninių gabumų turėjau. Baigusi mokyklą norėjau stoti į Dailės institutą, bet neišdrįsau. Mano dėdė, gyvenęs ir dirbęs Vilniuje, patarė man nesisieloti, jei niekur neįstosiu, pažadėjo pas save įdarbinti. Būčiau turėjusi metus laiko apsispręsti, kuo noriu būti ir kur vėl bandyti stoti. Todėl visai nesijaudindama pasirinkau tuometiniame Vilniaus technologijos technikume minėtąją drabužių modeliuotojos specialybę ir sėkmingai įstojau.

– O iš kur tas potraukis vaidybai, humorui?

– Aktyvi buvau visa laiką. Mėgau vaidinti dar mokykloje, tas noras ir vėliau nedingo. Kažkaip netyčia pabandžiau vienam renginiui sukurti komišką personažą, visiems patiko, taip ir prasidėjo. Gal ir neblogai pavyksta, įtikinu publiką. Štai šventėje Šiaulių kaime paprašė suvaidinti girtuoklę. Po pasirodymo vieni bandė išprašyti iš padoraus renginio, o kiti kvietė į kompaniją padegustuoti kai ko stipresnio, vos atsigyniau (juokiasi).

– Sakėte, kad į kultūrinio darbo upę įbridote trečią kartą. Kaip tai atsitiko?

– Po technikumo baigimo Vilniuje paliko dirbti tik vilniečius, o mus, kaimietukus, išmėtė po visą Lietuvą. Aš atsidūriau Panevėžyje. Norėjau neakivaizdžiai toliau studijuoti Kaune. Ten tokios specialybės grupę formuodavo tik kas keletą metų, aš kaip tik pataikiau į jos formavimą. Deja, mano įmonės direktorius kategoriškai pareiškė, kad jam reikalingi dirbantys, o ne besimokantys darbuotojai. Likau be studijų, pykau ant viršininko, todėl vedybomis pasinaudojau kaip galimybe pabėgti iš Panevėžio. Atvažiavau į vyro gimtinę – Vileikiškius. Čia kaip tik reikėjo kultūros namų direktoriaus, gavau darbo pasiūlymą ir jį priėmiau.

– Bet vėliau pabėgote?

– Išėjau motinystės atostogų, per jų laikotarpį įvyko reorganizacija, įdarbino kitą žmogų ir man vietos nebeliko. Atėjo Nepriklausomybės laikotarpis, vyras ėmėsi ūkininkavimo, aš jam padėjau, taip pat auginau vaikus. Pasitaikius antrai progai, ja pasinaudojau ir vėl grįžau arti kultūros dirvonų (juokiasi) Vėl teko palikti darbą, o trečią kartą grįžau gruodžio mėnesį. Tai, kad nedirbau, nereiškia, kad buvau atitrūkusi nuo kultūrinės veiklos. Dalyvavau joje visą laiką.

– Jus pažįsta ne tik Vileikiškių ar kitų Musninkų seniūnijos vietovių gyventojai, bet ir daugelio rajono kultūros centro filialų lankytojai. Ne tik koncertuojate, bet ir vedate edukacinius užsiėmimus, pasakojate apie Kalėdų ir Velykų papročius. Ne kartą girdėjau, kad esate puiki pasakotoja ir į tokius renginius vos telpa visi norintys pasiklausyti. Iš kur tos žinios?

– Iš vaikystės, iš gimtojo Kairionių kaimo, iš tėvų ir senelių. Mano senelis, būdamas jau silpnos sveikatos, be darbo nesėdėjo. Jis pynė iš vytelių krepšius, o iš šiaudų – skrybėles, vyriškas ir moteriškas. Labai gaila, kad nebeišliko tų skrybėlių, saugočiau jas šiandieną kaip didžiausią lobį. Pindamas jisai mums, vaikams, pasakodavo įvairias istorijas – tikras ir pramanytas. Man buvo labai įdomu, klausydavausi net išsižiojusi ir stengdavausi kuo daugiau atsiminti. Iš tų prisiminimų ir mano pasakojimai apie papročius gimė.

– O kiaušinių marginimas, floristikos darbai?

– Kiaušinius marginti vašku visada norėjau išmokti. Kai pasitaikė proga, įgyvendinau šį norą ir dalinuosi juo su kitais. O floristikos darbeliai, taip pat kaip ir nėrimas, mezgimas, karpiniai yra mano pomėgiai, kuriais irgi neatsisakau dalintis.

– Taip, ne iš vieno girdėjau apie jūsų karpinius, riešines, originalias kojines su tautinių raštų motyvais. Dosniai dalinatės savo darbais ir žiniomis. Ar daug rajono vietovių esate aplankiusi?

Turbūt kone visas, kuriose yra kultūros centro filialai. Nesu buvusi Medžiukuose, bet ten dabar nėra kur ir važiuoti – kultūros įstaigos uždarytos. Jei kviečia, važiuoju ir į mokyklas. Vaikams labiausiai rūpi kažką sužinoti ir išmokti.

– Ką veikiate be kultūrinės, edukacinės veiklos?

– Darbų pakanka. Ūkininkaujam, reikia ir ūkyje padirbėti. Vyras turi sveikatos problemų, reikia man spėriau suktis. Jaunystėje mamai vis sakydavau, kad man gyvenime neteks melžti karvių. O kas iš tų kalbų išėjo? Šiandieną turime aštuonias karves, kurias tenka pačiai melžti. Prisikalbėjau (juokiasi).

– Tai esat tikra barbė devyndarbė. Namai, ūkis, darbas, daugybė kitų veiklų. Ir pagrybauti, girdėjau, spėjate – šaunuolė. O kada ir kaip gimė jūsų personažų galerija?

– Prieš šešerius metus, švenčiant Vileikiškių bendruomenės dešimtmetį, buvo debiutas. Pasirodymas patiko, taip viskas ir prasidėjo.

– Kiek personažų turite?

– Negaliu pasakyti. Jie gimsta pagal poreikį. Ir renginio tema padiktuoja ir konkrečių prašymų būna. Vieni gyvuoja ilgai, kiti „numarinami“ po vieno karto.

– Kas padeda personažus kūrti?

– Dirbu viena. Ir tekstus pati rašau, ir išvaizdą kuriu. Būna, pasitariu su Musninkų filialo vedėja Dalia Kiaulevičiūte, ar su kuo nors kitu, bet dažniausiai viskas yra mano pačios. Tad visos pretenzijos tik man.

– Ar dukros paveldėjo jūsų polinkius?

– Kol kas to nematau. Vyresnioji su vyru gyvena Londone, dirba prekybos sferoje, jaunesnioji studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete. Bet kas žino? Gal jų polinkiai dar neatsiskleidė?

– Kokie kolektyvai suburti Kultūros centro Vileikiškių filiale?

– Šiuo metu yra tik folkloro kolektyvas „Vingiorykštė“. Mano svajonė yra suburti dramos kolektyvą, bet kol kas neatsiranda pakankamai norinčių. Manau, mes tokį kolektyvą turėsim.

– Kokius renginius planuojate artimiausiu metu?

– Dažniau už mus paplanuoja gyvenimas, būna, kad kažkas neplanuotai įvyksta. Šiuo metu ruošiamės pasirodymui rajoninėje Derliaus šventėje. Planuoju renginį, skirtą Tautinio kostiumo metams, bet tiksli data dar nenustatyta. Man labai patinka tautinis kostiumas, tai buvo ir mano kursinio darbo tema. Manau, lietuviai per mažai vertina savo tautinį rūbą. Aš ne kartą esu sakiusi, kad norėčiau būti palaidota su tautiniu kostiumu, bet paskui pagalvoju, kad gaila tokį vertingą rūbą užkasti žemėn. Todėl, matyt, teks laidotuvėms susimodeliuoti kažką paprastesnio, juk esu drabužių modeliuotoja, – linksmai užbaigia pokalbį Janina Jankauskienė.

– Ačiū Jums už pokalbį.