daugiau nuotraukų – fotogalerijoje
vaizdo įrašas – video galerijoje
Lapkričio 26 dieną Družų kaimo bendruomenė organizavo kelionę į Kėdainius. Pirmas sustojimas – Pelėdnagių gyvenvietė, pasitinkanti svečius užrašu “Pelėdnagiai”. Į Pelėdnagius atvykę svečiai taip pat kviečiami apžiūrėti daugiau nei prieš pusketvirto šimto metų įkurtą gyvenvietę ir pasidairyti į ją puošiančias ąžuolines pelėdas. Pelėdnagiuose akį traukia ne tik skulptūros, bet ir išskirtinė tvarka bei išpuoselėtos erdvės. Ne be reikalo ši gyvenvientė, kurioje gyvena per tūkstantį žmonių, vadinama viena gražiausių Lietuvoje ir už aplinkos tvarkymą bei grožį ne kartą apdovanota. Prie įvažiavimų į ją, ant kalvų gėlėmis ir akmenimis išrašytas Pelėdnagių pavadinimas, užveisti rožynai, įrengtas saulės laikrodis, aplinką puošia dekoratyvinaiai akmenys. „Sveiki atvykę į naguotųjų pelėdų kaimą. Čia viską sužinosite apie išminties paukščiais vadinamas pelėdas“, – šiais žodžiais pasitiko svečius bendruomenės centro administratorė Zita Kazokevičienė. Pelėdos šio kaimo gyventojams tapo pramogos ir verslo šaltiniu. Nagingi žmonės vieną po kitos iš medžio drožia šių paukščių skulptūras, kuriomis papuoštos gyvenvietės erdvės. Šiame Kėdainių priemestyje gyvena kalvis, skulptorius, kurie gyvenvietę išpuošė tvoromis ir pelėdomis. O medinių pelėdų skulptūrų čia virš 40 – ies. Į bendruomenės centrą susibūrę vietovės gyventojai įkūrė Pelėdų kaimą. Bendruomenės centro moterys mus pasitiko gyvai grodamos ir atlikdamos linksmą Pelėdų kaimo himną. Garbaus amžiaus vietos gyventoja Irena Ginelevičienė vaizdžiai papasakojo legendą, susijusią su Pelėdnagių pavadinimo kilme. Buvome pavaišinti firminiu patiekalu – „pelėdų“ kiaušiniais, ypatinguoju „širšių medumi”. Edukacinėje programoje galėjome čiuožti slidėmis, skaičiuoti pelėdas, pereiti per lieptelį, įsigyti suvenyrų. Dalyvavome viktorinoje, nusipynėme apyrankę ir parsivežėmė į Družų kaimo bendruomenę pelėdą. „Pelėdnagiškiai didžiuojasi tuo, ką pavyko visiems kartu sukurti. Ypač smagu, kad svečiams rengiamos nuotaikingos pažintinės, edukacinės ir pramoginės programos padeda mums išlaikyti bendruomenės centrą, plėsti veiklą, kurti naujus projektus, gražinti gyvenvietę“, – kalbėjo Pelėdnagių bendruomenės centro pirmininkė Virginija Vilkelienė.
Smagi edukacinė programa nepaliko abejingų. Esame dėkingi Pelėdnagių bendruomenės centro nariams, su kuriais tikimės bendradarbiauti ir ateityje.
Vėliau pasukome į Kėdainius, kur mus pasitiko Kėdainių turizmo ir informacijos centro gidė Edita Mongirdaitė, kuri supažindino mus su Kėdainių miesto istorija bei urbanistikos paminklais.
Kėdainių senamiestis – valstybės saugomas urbanistikos paminklas, vienas iš septynių Lietuvoje. Susiformavo XV-XIX amžiuje, čia išliko senasis gatvelių tinklas, gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų turinčių pastatų. Ekskursijos metu susipažinome su seniausiais ir įdomiausiais senamiesčio objektais. Septynioliktame amžiuje Kėdainiuose gyveno lietuviai, lenkai, vokiečiai, stačiatikiai, žydai ir… škotai. Čia išliko trys buvusios žydų sinagogos, kitų žydams priklausiusių pastatų.
Didžiosios rinkos aikštė – viena iš aikščių, išsaugojusių XVII a. laikų suplanavimą. Šalia jos susitelkusios istorijos, kultūros vertybės ir senieji XVI – XVII a. pastatai: buvę stiklių namai, pirklio Šaflerio namas, burmistro Jurgio Andersono namas, rotušė.
Sužinojome , kad pirmieji Radvilų rūmai buvo pastatyti kairiajame Nevėžio krante, tačiau Jonui Radvilai tapus Žemaitijos seniūnu, rūmai buvo pastatyti kitoje vietoje – dešiniajame Nevėžio krante. Juose 1655 m. buvo pasirašyta garsioji Kėdainių sutartis tarp Lietuvos ir Švedijos. Užsukome į Arnetų namą.
Arnetų namas yra škotų bendruomenės, gyvenusios XVII–XVIII a. Kėdainiuose materialus palikimas. Namas mūrytas XVII a. vid. škotų pirklio Jono Arneto, prie Didžiosios rinkos aikštės – tuo laiku pagrindinės miesto turgavietės. Prie jos XVII–XVIII a. gyveno didelė ir įtakingą škotų reformatų bendruomenė. Namas yra XVIII–XIX a. miestietiškos gyvenamosios architektūros pavyzdys, kuriame išliko autentiškos išorės ir vidaus planas. Po namu sumūrytas įspūdingo dydžio skliautuotas rūsys, o antrame namo aukšte prie kupolo formos kamino įrengta skliautuota patalpa tualetui, vadinamasis ,,liuftklozetas”, yra vienintelė tokios paskirties patalpa išlikusi Lietuvoje, miestiečių gyventame name. Arnetų namas yra XVII–XIX a. miestietiškos gyvenamosios architektūros pavyzdys, kuris per 350 m gyvenimo laikotarpį išvengė didesnių pertvarkymų, rekonstrukcijų ir pritaikymų. Tokių namų, kuriuose išliko autentiškas išorės ir vidaus planas bei apdailos detalės Lietuvoje nėra. Todėl namas yra unikalus paminklas ir vertingas turizmo objektas.
Aplankėme Evangelikų – reformatų bažnyčią, kurioje iki šiol kriptose palaidoti Radvilų giminės atstovai. Viena kripta restauruota ir į ją įleidžiami lankytojai. Bažnyčią 1631 m. fundavo Kristupas II Radvila, o užbaigė jo sūnus Jonušas XI Radvila 1652 m. Joje išlikusi renesanso formų ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota sudėtingais drožiniais, šoninėse nišose – ąžuolo paneliai, sukurti Nyderlandų manierizmo stiliumi. Pastatas vienanavis, stačiakampis, keturbokštis, mišraus vėlyvojo renesanso ir baroko stiliaus. Langų apvadai ir portalas – Lietuvos ankstyvojo baroko architektūrai būdingų formų. Šalia bažnyčios XVII-XVIII a. pastatyta varpinė. Bažnyčios rūsyje yra kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejus – vienintelė 2001 m. atkurta ir sutvarkyta XVII amžiaus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikų kapavietė Lietuvoje. Tai viena seniausių ir didžiausių protestantų bažnyčių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje.
Mauzoliejuje saugomi 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547-1603), Jonušo (1612-1655), Mikalojaus (1610-1611), Jurgio (1616-1617), Stepono (1624-1624) ir Elžbietos (1622-1626) Radvilų sarkofagai. Bažnyčioje įrengta paroda, pasakojanti apie Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios istoriją, mauzoliejuje palaidotus kunigaikščių Radvilų šeimos atstovus, sarkofagų restauravimą.
Apsilankėme ir Kėdainių medinėje Šv. Juozapo bažnyčioje. Ši bažnyčia ir varpinė – architektūros paminklai, šiandien po visų sunkmečių puošiantys Kėdainių senamiestį. Vienuoliai karmelitai sunkiomis kontreformacijos sąlygomis 1709 metais pastatė Kėdainiuose koplyčią, o 1766-aisiais – ir Šv. Juozapo bažnyčią. Jie nuolat rūpinosi bažnyčios pastatu, dirbo pastoracinį darbą, plėtojo socialinę, švietėjišką veiklas. Karų, gaisrų, epidemijų metais nepabūgo sunkumų, tai, kas sunaikinta, atstatė iš naujo. Jauki bažnyčia – Kėdainių pasididžiavimas.
Apsilankėme ir Vytauto Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejuje. Jis įkurtas 2004 m. Kėdainių rajono savivaldybės patalpose. Čia eksponuojama daugiau nei 50 Krakėse (Kėdainių raj.) gyvenančio žinomo drožėjo Vytauto Ulevičiaus (g.1934 m.) darbų. Nuostabūs darbai, precižiška skluptoriaus darbo technika sužavėjo visus.
Ši kelionė paliko neišdildomus įspūdžius ir norą kurti savo kaimo istoriją. Kelionė organizuota vykdant projektą “Keičiame požiūrį į senatvę”. Dėkojame keliautojams, nepabūgusiems vėjuotos dienos, Pelėdnagių bendruomenės centro moterims, Kėdainių turizmo ir informacijos centro gidei Editai Mongirdaitei.
Družų kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Taparauskienė