Družų kaimo bendruomenė jau daugelį metų organizuoja pažintines keliones savo nariams. Kelionėms finansavimą stengiamasi surasti projektiniuose pasiūlymuose.
Ankstų gruodžio 6-os dienos rytą pilnas autobusas pajudėjo link Druskininkų. Galite paklausti, o ką gi ten veikti žiemą? Ogi kaimo žmogui, ko gero, geriausiai keliauti, kai nespaudžia darbai ir rūpesčiai.
Pakeliui užsukome į Merkinės piramidę. Mus pasitiko Povilas Žėkas, kuris papasakojo piramidės atsiradimo istoriją. Piramidė Varėnos rajone, Merkinės seniūnijoje, Česukų kaime buvo įkurta du tūkstančiai antraisiais – praėjus dvylikai metų nuo šioje erdvėje Povilo Žėko bei jo artimųjų akivaizdoje įvykusio stebuklo. Tuomet, 1990-ųjų rugpjūčio 20-osios naktį vienkiemio gyventojai bei čia viešėję svečiai tapo ypatingo įvykio liudininkais. Žmonės stebėjo iš dangaus sklindantį šviesos srautą, o jame, kaip Povilui dar išvakarėse minties balsu buvo apreikšta, regėjo dieviško grožio figūrą. Nutviekstas saulės Dzūkijos miškų apsupty spindi stiklinis kupolas. Kupolo viduje stovi trišonė piramidė, o joje – du unikalūs kryžiai, kurie ypatinguoju būdu koncentruoja subtiliąją dvasinę energiją bei perteikia ją šios erdvės lankytojams. Žmonės gausiai lanko šį iš pirmo žvilgsnio neįprastą statinį. Būdami jame maldos ir meditacijos metu pasisemia teigiamos energijos, atgauna dvasinę pusiausvyrą, džiaugiasi pagerėjusia fizine sveikata.
Prieš Druskininkus įsikūrusiame Ratnyčios kaime mus pasitiko Storo Romo sodyba. Tai lietuvių liaudies senųjų amatų buities muziejus. Šeimininkė maloniai aprodė visus sodybos užkaborius: muziejų, vyninę, „ginesinę lovą“, kurioje telpa 8 poros. Atradome dar nežinomų buities įrankių. Šioje sodyboje svečiai visada maloniai laukiami: čia vyksta edukacijos bei skulptorių plenerai.
Šalia, Naujasodės kaime, yra Antano Česnulio drožinių ekspozicija. Mus pasitiko pats skulptorius. Antanas Česnulis gime 1948-ais m. Kriokšlio kaime, Varėnos rajone. Lietuvos tautodailės sąjungos narys nuo 1977-ųjų m. Parodose dalyvauja nuo 1977-ųjų m. Antanas Česnulis vienas geriausių Dzūkijos skulptorių. Jo sodyboje esantys medžio drožiniai ar kompozicijos – tik dalis jo kūrybos per 30 metų. Kieme stovi paties šeimininko suręstas vėjo malūnas , kurio keturiuose aukštuose išdėstyta A.Česnulio drožinių ekspozicija.Už malūno- per dešimtmetį įkurtas parkas, savo grožiu nustebindamas ne vieną lankytoją. Kupinas kūrybinės energijos menininkas nė dienos neleidžia laiko veltui.Suskaičiuoti galima tik sodyboje esančias skulptūras, išraiškingais charakteriais, nuotaikomis, judesiais, bet ir jų skaičius kasmet kinta.Tik drožėjo rankos medį prakalbina, jam perteikiama žmogaus kūrybinė mintis, įgauna naują formą ir naują gyvybę.Visi Antano Česnulio darbai yra unikalūs, skirtingi, gyvybingi.Jo skulptūros, stogastulpiai, koplytstulpiai, sukurti daugelyje medžio drožėjų plenerų, kuriuose dalyvauja beveik kiekvienais metais, stovi įvairiose Lietuvos vietose, užsienyje.Kūriniai eksponuoti Vokietijoje, Vengrijoje, Armėnijoje, Indijoje,Graikijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje. Tiesiog negali pagalvoti, ką gali vieno darbštaus lietuvio rankos, ką gali pamatyti medžio pliauskoje jo akys. Tiesiog smagu pagalvoti, kaip laisvalaikį šioje sodyboje gali šeimos su vaikais.
Vėliau mūsų autobusas pasuko į Druskininkus. Čia apsilankėme Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialiniame muziejuje. Išvydome, kaip gyveno žymusis dailininkas ir kompozitorius, jo tėvai bei seserys. Muziejus įkurtas 1969-aisiais metais. O rudajame name įkurta M.K.Čiurlionio darbų galerija, kur išvydome jo tapytus paveikslus.
Netoli įsikūręs ir „Girios aidas“. Tai miškininkų įkurtas muziejus-namelis, kuris tarsi pastatytas ant vištos kojelės. Kultūrinio miškininkystės ir gamtosaugos populiarinimo idėja gimė Druskininkų miškų ūkio specialistų tarpe. Jaunas, energingas miškininkas A. Valavičius bei jau didelę patirtį turėjęs S. Stankevičius mintijo apie vietelę, kurioje galima būtų gražius miškininkų veiklos darbus parodyti. 1972-aisiais m. pradeda veiklą miško muziejus „Girios aidas“. Lankytojai pamėgsta muziejų kurorte, daugėja svečių iš užsienio šalių. Deja nelemtas gaisras 1992-asiais m. pelenais pavertė gražų triūsą. Didelių pastangų dėka 1993-aisiais m. muziejus vėl atstatytas – net 3,5 karto didesnis. Muziejuje pristatomi meniniai medžio drožybos darbai, parodų autoriai iš visos Lietuvos. Organizuojami Dzūkijos tautodailininkų zoniniai plenerai, kūrybinės stovyklos. Vyksta „Jaunųjų miško bičiulių“ stovyklos, miško savininkų mokymai. Rengiamos mokslinės konferencijos, seminarai. Mus nustebimo įvairovė ir plati ekspozicija.
Na, o į pabaigą kelionės, jau temstant, aplankėmė Druskininkų miesto muziejų, kuris įrengtas reprezentaciniame pastate, Valstybės saugojamame kultūros objekte –viloje “Linksma” .Mūrinis moderno ir neoklasicistinio stiliaus vasarnamis stovi Druskonio ežero šiaurės rytiniame krante, šalia bažnyčios, pačiame miesto centre. Miesto muziejaus pastatą, vilą „Linksma“, galima drąsiai vadinti Druskininkų kurorto vizitine kortele.
Muziejuje įrengta vienintelė mieste nuosekli kurorto istorijos ekspozicija, sukaupta vertinga Druskininkų ikonografinė ir archyvinė medžiaga. Sužinojome, jog Druskininkų vardas kilęs iš pavardės “Sūrutis”- mat kas antra šeima turėjo šią pavardę. Taip pat prajuokino gido žodžiai, jog kažkada Druskininkų gyventojai apie ligonius, besigydančius ligas sakydavę: “Ek, pone, ta poniška liga tai, kaip varguolio sveikata”.
Vėlai vakare, šiek tiek pavargę, grįžome į namus. Bet nuovargis buvo malonus, nes tai buvo diena, kitokia, nei kitos, diena, viena iš tų, kurios praskaidrina kasdienybę ir suteikia žinių apie savo gimtąjį kraštą.
Družų kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Taparauskienė