Karybos mokytojas Nalšius iš klubo „Leitgiris“ rodo, kaip reikia mesti akstį – lengvą svaidomąją ietį su metaliniu antgaliu.

Šį savaitgalį į Družus atkeliavo senųjų amatų meistrai. Prie pat Širvintos upės įsikūrusiame „Vikingų kaime“ vyko senųjų amatų stovykla „Turėjo liepa devynias šakas“ (lėšų skyrė Lietuvos kultūros taryba). Net smarkus lietus nepamaišė. Stovyklautojai gyveno palapinėse, naudojosi lauko tualetais, prausėsi Širvintos upės vandeniu, valgė ant laužo gamintą senovinį maistą. Pasak „Vikingų kaimo“ direktorės Juditos Korsakienės, senųjų amatų stovykla rengiama jau trečius metus. „Kartą pabuvoję žmonės atvažiuoja ir kitais metais. Nė reklamos nereikia. Žmonės vieni per kitus sužino apie mūsų stovyklą, o atvažiavę nenusivilia, – pasakojo Judita.

Ne veltui ir stovyklos pavadinimas susijęs su liepa. Tai ir drožyba, ir karnos ruošimas, ir liepų popieriaus gamyba, ir liepų muilo virimas, ir net midaus virimas. Per dvi dienas galima buvo susipažinti su kailiadirbystės abėcėle, išmokti nusivyti juostą, išsivirti degutą, pasigaminti liepų kibirėlių, slaviškų lėlyčių, vainikų, apyrankių iš augalų ir siūlų, indų iš žolių. Stovyklos metu buvo pristatyta apie dešimt įvairiausių amatų.

Būrys vaikinukų mokėsi šaudyti iš lanko.

Trikampėmis vėliavėlėmis papuoštoje pavėsinėje sėdėdamos ant presuotų šiaudų blokų dainas traukė moterys. Čia buvo įsikūrusi „Sutartinių mokykla“. Sutartines sutartinai giedoti mokė Kernavės folkloro ansamblio „Medgrinda“ vadovė Kristina Stankevičienė. Lietui lyjant moterys „dirbo“ po stogu, o nustojus lyti išlįsdavo laukan ir toliau giedodavo iš lėto eidamos rateliu. Dainininkių balsai skambėjo ne penkias ir ne dešimt minučių. Gal valandą, o gal ir dvi. „Sutartinių mokykla“ buvo apdairiai įkurta toliau nuo kitų…

Prie pat upės buvo įsikūrę keletas savo amato meistrų. Ant plataus stalo tęsėsi drabužių sukirpimo ir siuvimo pamoka. Pirmiausia ant nemažo gabalo balto audeklo vyko planavimo darbai – brėžiamos linijos. Medžiagą sukarpius, į darbą buvo paleistos adatos. Pernai šio amato mokiniai sugebėjo pasisiūti sijonus, o šiais metais galės išvažiuoti taip pat su savo rankdarbiais – senoviniais marškiniais. Siuvėjėlių mokytoja Audronė Salatkaitė atvyko net iš Šiaulių. Tiesa, Audronę stovykloje draugai sutapatino su pagrindiniu siuvėjos įrankiu – adata – ir pagarbiai šaukdavo Adatėlės vardu.

Meistras Romas Bilinskas susikonstravo tekinimo stakles, panašias į tas, kuriomis kažkada buvo naudojamasi, kai dar nebuvo elektros…

Lietuvoje medžio drožinėjimas turi gilias tradicijas. „Vikingų kaime“ drožybos mokymus vedė tautodailininkas Algirdas Juškevičius iš Varėnos rajono. Kartu su patyrusiu meistru Algirdu buvo galima pasimokyti drožti žaisliukus, šaukštus ir net kuksą (toks medinis šiaurietiškas puodukas su rankena). Drožiama buvo iš minkštos, lengvai pasiduodančios drožybai liepos. Įdomu stebėti, kaip paprastas medienos gabalas virsta dailiu šaukštu. Žinoma, dar įdomiau nė piršto neįsipjovus pačiam šaukštą išsidrožti…

Šalimais nemažas visai dar „žalių“ vaikinukų būrys mokėsi šaudyti iš lanko. Taiklumo subtilybių juos mokė Elena iš klubo „Leitgiris“. Netoliese įsikūrę vyrukai iš to paties klubo demonstravo senovės lietuvių karių ginklus ir jų galimybes mūšyje. Turbūt įdomu, kodėl klubas taip keistai pavadintas? Atsakymą į šį klausimą galima rasti klubo tinklalapyje: „Leitgiris – bendruomenė, jungianti žmones (karius, amatininkus ir kt.), atsiliepusius į protėvių Leitos girioje duotą priesaiką – nebojant savo genties ar tikybos kiekvienam kas kuo geriausia – ginklu, amatu ar žodžiu protingu, prisidėti prie bendro darbo – duoti atkirtį visiems užgrobėjams ar saviems parsidavėliams, taipgi ginti ir saugoti bočių išmintį, jų priesakus ir atminimą.“

Meistras Romas Bilinskas susikonstravo tekinimo stakles, panašias į tas, kuriomis kažkada buvo naudojamasi, kai dar nebuvo elektros. Pasirodo, staklių tekėlą galima priversti suktis kojos pagalba. Tik problema ta, kad koja nuspaudus pedalą žemyn, reikia kažkokiu būdu tą pedalą vėl pakelti aukštyn. O čia jau viskas priklauso nuo meistro fantazijos… Tokiomis nesudėtingomis staklėmis galima labai greitai iš paprastos liepinės pliauskos nutekinti ruošinį kad ir šaukšto drožybai.

Medžio drožėjas Algirdas Juškevičius iš Varėnos rajono demonstruoja išdrožtą kuksą.

Bene patį svarbiausią darbą stovykloje dirbo budinčiosios moterys – gamino pietus. Netoliese degė laužas, ant trikojų pakabintose dideliuose puoduose kunkuliavo vanduo. Palapinėje, vadinamajame „vaikų darželyje“, linksmai žaidė keletas 3 – 4 metų vaikučių.

Lietus lijo be perstojo, tačiau aplinkui nesimatė nė vieno tinginiaujančio stovyklautojo, nebuvo nė vieno susiraukusio veido, nes nei liūdėti, nei nuobodžiauti paprasčiausiai nebuvo kada.

Remigijus Bonikatas

Meistrė Audronė Salatkaitė – Adatėlė veda siuvimo pamoką.

Tėveliui Tomui atiteko garbė vairuoti dviaukštę mašiną su labai smalsiais keleiviais.