Rugsėjo 14 d. Družų kaimo bendruomenė kartu su Širvintų kaimo bendruomene „Upė“ pajudėjo į kelionę po Ukmergės rajoną. Kelionė prasidėjo ankstyvą rytą, kai susirinkome autobuse ir pajudėjome pirmyn su šypsenomis ir džiugiu laukimu.
Pirma stotelė: Krikštėnų kaimo bendruomenė, jos pirmininkė Dalia Banišauskaitė, kuri kartu su Janina Svetlikauskiene papasakojo apie bendruomenės veiklą, kultūrinę veiklą. O ji be galo plati: nuo renginių, vilnos, linų, sodụ, juostų iki duonos kepimo. Bendruomenė įkurta 2002 metais, taigi jau 22 metus vykdo veiklą. Pastatas renovuotas, jame veikia Krikštėnų kultūros namai, biblioteka ir bendruomenė. Dėkojame už puikų priėmimą, pasidalijimą patirtimi ir draugystę Krikštėnų bendruomenės pirmininkei ir Ukmergės kultūros centro Krikštėnų skyriaus darbuotojai Daliai Banišauskaitei, taip pat darbuotojai Janinai Svetlikauskienei.
Antra stotelė: Krikštėnų vienuolynas ir Bažnyčia. Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės bendruomenė – kontempliatyvi seserų bendruomenė, dalį savo laiko skirianti evangelizacijai.
Krikštėnų kaime savo misiją seserys vienuolės vykdo nuo 1996 m. „Esame vienuolės karmelitės, savo namuose priimančios žmones, kuriems reikalinga psichologinė ir dvasinė pagalba. Svarbiausia mūsų misija – padėti žmonėms susitikti Dievą, atrasti vidinę ramybę ir pasirinkti teisingas gyvenimo vertybes. Nuosekliai įgyvendiname suaugusiųjų vidinio gydymo programą. Dirbame šita kryptimi nuo 2002 m.“, – pasakojo sesuo Bernadeta.
Krikštėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – tai unikali medinė šventovė, stovinti Vileikių kaime, Ukmergės rajone. Ši bažnyčia yra vienas iš nedaugelio likusių liaudiško klasicizmo architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Jos istorija prasideda XVIII amžiaus pabaigoje, kai prelatas Bogužas 1787–1790 m. pastatė šią dievo namą kaip Pabaisko parapijos filiją.
Dėkojame vienuolei Bernadetai, kuri labai išsamiai papasakojo apie bažnyčią ir vienuolyną, linkime visoms seserims Dievo palaimos ir sveikatos dvasinei misijai vykdyti.
Trečia stotelė: Krikštėnų dvaras, kuris minimas nuo XVIII a. kaip kunigaikščio Ksavero Bogušo nuosavybė. Jam išsikėlus į Varšuvą, dvarą valdė Vilniaus vicegubernatorius Bagnevskis, vėliau – Julijonas Pac Pamerneckis. Šis dvaro savininkas XIX a. viduryje Krikštėnuose pastatė vėlyvojo baroko stiliaus rūmus. Jo sūnūs pardavė dvarą carinės Rusijos admirolui prancūzų kilmės Ignui de Bondi, kurio giminei dvaras priklausė iki 1940 m. Paskutinę dvaro savininkę Eugeniją Janušienę de Bondi kartu su kitais Ukmergės kalėjimo politiniais kaliniais nužudė NKVD kareiviai 1941 m. birželio 24 d. Zarasų rajone. Po karo rūmai priklausė Krikštėnų tarybiniam ūkiui, buvo apleisti, vėliau paremontuoti ir vėl apleisti. 1994 m. Krikštėnų dvaras buvo grąžintas de Bondi paveldėtojams.
Ketvirta stotelė: Šventupės bendruomenė ir dvaras.
Šventupės dvaras Įkurtas 15 -16 amžiuje. Pirmieji dvaro valdytojai buvo bajorai Vidiškiai. Valdant Vidiškiams dvaro centras buvo netoli Vidiškių miestelio. Kiek vėliau dvaro sodyba buvo perkelta ir greičiausiai tuomet gavo Šventupės pavadinimą.
Kaime yra vietinio reikšmingumo kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą – Šventupės (Žemaitkiemio) buv. dvaro sodybos fragmentai. Sodyba pastatyta XVIII a. prie buvusio Kauno–Daugpilio arba Varšuvos–Peterburgo trakto, dešiniajame Šventosios krante. Paminklinė dvaro sodybos teritorija – 13 ha, saugomo landšafto zonos ribos – 14 ha. Dvaro žemės buvo išsidėsčiusios abipus Šventosios ir jos intakų – Siesarties ir Mūšios žiočių.
Dvaro centrinis pastatas gerai išsilaikęs. Pastatas vieno aukšto, medinis, tinkuotas, yra rūsys. Pastate įsikūrę Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos padalinys ir kultūros centro filialas.
Nuostabiai buvome priimti šiame dvare. Mus pasitiko ponia Julija, kuri labai gražiai pristatė bendruomenės veiklą, o dar, tiesiog nuostabūs romansai su ponu Edoniu, nukėlė mus į tą nuostabų laiką, kai dvare gyveno dvarininkai, ir visi pasijutome labai laukiami svečiai.
Daiva Šermukšnienė papasakojo apie bendruomenės veiklą, taip pat pasidalijome patirtimi ir mes. Dvaro istoriją pristatė Šventupės bibliotekininkė, Šventupės padalinio vyresnioji bibliotekininkė Genė Vaitkūnienė.
Dėkojame bendruomenės pirmininkei Linai Šeškuvienei, suderinusiai du renginius, Daivai ir Kazimierui Šermukšniams, Genei Vaikūnienei už kultūros ir bendruomeniškumo puoselėjimą.
Beje, pasirodo Družai susiję su Šventupe. 1975-1978 metais čia dirbo Šventupės melioratoriai.
Penkta stotelė: Taujėnų dvaras, minimas nuo 1595 m. 1795 m. kaip Marijos Viktorijos Radvilaitės (Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės dukters) kraitį gavo LDK sekretorius, grafas Benediktas Morikonis.
1812 m. pavasarį, per Velykas, Taujėnuose viešėjo Rusijos imperatorius Aleksandras I, kuris čia inspektavo kariuomenės dalinius.
Dvaras ypač išgarsėjo XIX amžiuje, rūmai buvo pastatyti pagal italų architekto Pietro de Rossi projektą. Po Marijos Viktorijos Radvilaitės ir jos vyro Benedikto Morikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms. Iki II pasaulinio karo dvarą valdė Konstantinas Radvila.
Sovietmečiu dvare buvo įsikūrusi tarybinio ūkio direkcija.
Šešta stotelė: Prezidento A. Smetonos dvaras,
Dvaro istorija prasideda kartu su A. Smetonos 60-ies metų jubiliejumi. 1934 m., švenčiant Prezidento gimtadienį, buvo nutarta tėviškėje jam padovanoti ūkį. Tautos Vado Jubiliejaus dovanos komitetas, sudarytas daugiausia iš tautininkų, išleido A. Smetonai pagerbti Dovanos ženklus. Vienas kainavo 5 litus. Juos platinant buvo surinkta nemaža pinigų suma, ir už juos 1935 m. nupirkta 80 ha žemės. Didžiausią jos dalį sudarė žemė (Lėno palivarkas), įsigyta iš Taujėnų dvaro savininko kunigaikščio Konstantino Radvilos. Kita žemė buvo pirkta iš Lėno bažnyčios, Užulėnio mokyklos ir naujakurių. 25 ha miško A. Smetona gavo iš valstybės kaip Nepriklausomybės akto signataras. Tokiu būdu susiformavo apie 110,2 ha žemės sklypas, kuris buvo pavadintas Užugirio kiemu.
Dvare yra išlikęs sodas, kuriame noksta senoviniai obuoliai, Kaip skanu valgyti obuolį, kurį, galbūt, skanavo Prezidentas Antanas Smetona.
Septinta stotelė: Leonpolio dvaras ir sidro degustacija.
Mus pasitiko dvaro savininkas Mindaugas, kuris įdomiai papasakojo dvaro istoriją, jo veiklą. Leonpolio dvaro kooperatyvas (LDK) siekia atgaivinti geriausias ūkininkavimo tradicijas, kuriomis garsėjo stiprūs lietuviški ūkiai.
Leonpolio dvaras yra įsikūręs Ukmergės rajone ant Šventosios upės skardžio. Po 1921 m. Lietuvos žemės reformos jis atiteko Amerikos lietuviui Mykolui Deveniui, kuris dvare sukūrė pavyzdinį ūkį, veikė spirito varykla, garinė pieninė. Dvare veikė ir nedidelė ligoninė.
Dvare gaminamas lietuviškų obuolių sidras, Tai natūralus sidras, ekolologiškų obuolių fermentuotos sultys. Degustavome sidrą, skanavome džiovintų obuolių, marmelado.
. Ši bendruomeniška kelionė ne tik leido patirti naujų įspūdžių, bet ir padėjo užmegzti naujas draugystes, sustiprinti tikėjimą ir kartu išgyventi prasmingus momentus. Ši kelionė tapo ne tik iššūkiu kūnui, bet ir atgaiva sielai – draugystės ir bendruomeniškumo galia čia buvo neįkainojama.
Ačiū, kad puoselėjate tradicijas ir bendruomeniškumą.
Dėkojame partneriams: Širvintų kaimo bendruomenei „Upė“ ir pirmininkui Kęstučiui Jasevičiui, Mantui Kreizai, vairuotojui Daliui ir visiems keliavusiems kartu. Tai jau devintoji kelionė, vykdoma kartu.
Užmegzti nauji bendradarbiavimo ryšiai, pasidalinta patirtimi: tikimės sulaukti gražaus bendravimo su Krikštėnų ir Šventupės bendruomenėmis.
Kelionė vyko vykdant Nevyriausybinių organizacijų veiklos stiprinimo 2023–2025 metų veiksmų plano 2.1.1.1 priemonės „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ įgyvendinimo Širvintų rajono savivaldybėje Družų kaimo bendruomenės projektą „Bendraudami ir bendradarbiaudami stipriname bendruomeniškumą“.
Družų kaimo bendruomenės informacija
